BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

7!

Parašė eglal3 | 2010-10-04 18:11

Valgėm gal kokias 15 minučių tyloje, bet man buvo gerai. Man patinka tyluma.

- Ohh… - atsiduso. - Kaip skanu, ar ne? - pasakė tapšnodamas per pilvą. Na, nieko kito nepasakysi, jam tik 17 metų.

- Neblogai, - numykiau.

Trrr.. trrrrr…. Kažkas skambina.

- Hmm.. klausau?

- Čia Diegas, ar galiu jus sujungti su asmeniu skambinančiu iš Niujorko? - maloniu balsu jis paklausė.

- Taip. Junk, - atsirėmiau į sieną.

- Naima? Čia aš tavo viršininkė. Norėjau pasakyti… ar nenori grįžti atgal? - liūdnas jos balsas mane sukrėtė, atrodė, kad ji niekada nebus liūdna.

- Am… Taip taip, galiu. Bet kodėl? - nustebusi paklausiau.

- Tiesiog iškilo problemų, kurių be tavęs negalim išspresti. Atsiprašau dėlto, kitą kartą išvis nesidomėsiu, kur tu išvyksti, kad negalėčiau tavęs surasti, - nusijuokė į ragelį. Giliai atsidusau. Vis dėl to - aš kažkam reikalinga.

- Ne, nieko tokio, - užtikrinau.

- Gerai, rytoj vakare išvyksi atgal, mieloji. Iki, - pyp… Padėjau telefono ragelį.

- Kas skambino? - paklausė manęs Marlo, kai grįžau.

- Rytoj grįžtu į Niujorką, - pasakiau laimingu balsu. Keista, ar ne?

- Kodėl? Kodėl taip anksti? - jis pašoko. negalvojau, kad Jis taip reaguos. Norėjau nusijuokti.

- Manęs jiems reikia, - apliejo širdį šiluma. Keista, kaip mane veikia mažytė mintis apie manęs reikėjimą kitam žmogui…

- Bet tu čia tik trečia diena, Naomi, - nuliūdęs pasakė.

- Žinau, bet ir taip aš čia atvažiavau per prievartą, supranti…

- Gerai. mes tavęs ilgėsimės, - šyptelėjo. Bet dabar manęs taip nepykino šypsena, kaip anksčiau.

- Mes dar turime šiandieną, - bandžiau nusišypsoti, bet išėjo tik akimis. Burna liko kieta it akmuo.

- TAip, - pašoko jis. - Todėl mes varome į salą.

- Kokią salą? - paklausiau.

- Pamtysi, panele, - nusijuokė. - Renkis, o aš varau truputį į apačią… Lauksiu vesibiulyje, - pasakė eidamas pro duris.

- Aha, - sumurmėjau.

Apsimoviau baltus bridžus ir geltoną maikutę trumpomis rankovėmis. Įsipyriau į pležines šlepetes. Taigi čia žiauuuriai šilta yra.

Plaukus, kaip visada, susirišau į arklio uodegą. Dažytis, tai jau tikrai nesidažysiu. Po visu savo šiandienos kostiumu užsimoviau maudimosi kostiumėlį.

- Oo, pagaliau ir tu, - nusijuokė Marlo, kai atsiradau vestibiulyje.

- Juk žinai, Kad aš mergina, - jis nusivaipė.

- TAiip. Mano brolis tuoj atplauks prie prieplaukos po kelių minučių. - pažiūrėjo į mane ir mano susirūpinusį veidą. - Šiandien turi atsigauti, Naomi, - šiltai pažiūrėjau į jį.

- Gerai. Bandysim, Marlo.

\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\

Laivas nebuvo didelis, bet labai gražus. Spalva panaši į violetinę, o visi prietaisai balti. Na, nežinau kaip kitiems, bet man gražu.

- Ar ilgai dar plauksim? - surėkiau per variklio gausmą Kiamiui į ausį, jis nusijuokęs atšoko.

- Nebūtina taip rėkti, Naomi, mano klausa pastaruoju metu nepaprastai puiki, - nusivaipiau.

- Šiaip nebūtina girtis, - jis nusijuokė. - Tai kada?

- Jau nebedaug. Pakentėk, - nusisuko į vandenį. - Marlo, ar radai kirvius ir peilius?

- K-ką? - suspiegiau.

Rodyk draugams

6!

Parašė eglal3 | 2010-08-10 09:36

- Hmm. Kaip galima nekęsti juoko? - suraukęs antakius pažiūrėjo į mane.

- Paprastai. Nekenti ir viskas, - nuėjo prie laisvo staliuko.

- Keista, - prisėdo, o aš į j piktai pažiūrėjau.

- Nieko keisto. Kas leido?

- Ką?

- Sėstis, - atsikrenkščiau, nes prie mūsų prisėdo Marlo. ( Su šuniuko vardu)

- Oo, sveiki, žmogeliukai, - nusijuokė tasai.

- Labas… baisiai dainavai… - pasakiau, o Kiamis šyptelėjo.

- Och… - prislinko prie manęs. - Ir kodėl prie brolio viską pasakei? - nusijuokė.

- Nesijuok prie jos, - pliaukštelėjo Marlo Kiamis per petį.

- A man nesvarbu, noriu ir juokiuos.. Ha ha.. haha… huhu haaaaa, - nutęsė. Kiamis prunkštelėjo.

- Gerai, einu.. - norėjau miego, vis dėlto sunki diena šiandieną.

- Gaila… Rytoj nori susitikti, aaprodysiu miestelį… Mano brolio gali ir nebūti, - pasiūlė Marlo.

- Gerai, kelintą valandą? - atsistojau ir pasitaisau rūbus.

- Apie devintą ryto būk savo viešbučio vestibiuly, aš ateisiu. Davukas, - nieko nesakiusi nuėjau. Jis truputį nuraudo nuo to planavimo. Galbūt tikėjosi, kad nesutiksiu. Nu va, truputį reikia pakankinti mažąjį broliaką. O apie didįjį nenoriu nieko galvot, nes man jis nepatinka, kažkoks keistas. AAišku, esu dėkinga, kad atkabino mane nuo to džeimso, bet ech… koks skirtumas.

Grįžusi iškart kritau į lovą ir stipriai užmigau.

- AaAaAaa, - sušaukė nepažįstamas balsas. - Paleisk, aš nenoriu…. - ir vėl.

Pramerkiau akis ir nuėjau prie lango. Pravėrusi jį, iškišau galvą, ir žvalgiausi po kiemą, gal kąnors pamatysiu kas čia šūkauja.

- Ateik čia, ir tylėk, - suurzgė vyriškas balsas.

Išgirdau kulniukų barškėjimą, po savo langu. Nurijusi seiles vis tiek klausiausi ir laukiau, kada galėsiu sušukti, ad paleistų tą merginą.

- Taigi tau nieko neatsitiks, mes tik… pririšam ir….. nenupešk gi, bliamba. Va, dabar…. Einam jau ketvirta ryto….

- Ei, kas jūs? - sušukau į tamsą.

- Niekas, - atsakė tas pats merginos balsas. - Čia tik tavo sapnai,  - kaip iš vaikiško saubo filmelio.

- O rimčiau? - neatsako. - Ei, - užšaukiau, bet niekas neatsakė. Ai, pažiūrėsiu ryte, apačioje, gal jie kąnors padarė.

Rytas. Toks pats sunkus, kaip ir kiti. Tyngiu keltis, o maudytis dar labiau. Noriu lovoje numirti, ir apie nieką nebegalvoti. Numirti ir būti mirusiai. Jeigu tai eina apibūdinti kaip būseną.

- Labas rytas, kambarių tarnyba, - pabaršino į duris.

- Palauk, tuoj, - apsimoviau chalatą, ir nuėjau prie durų. Atvėrusi jas pamačiau Marlo, o už jo stovintį Diegą. Su šypsena iki ausų. Ach, aš galvojau, kad devintą….

- Sveikaliutė, nepaskendai vonioj? - nusivaipė Marlo, Diegas sukikeno.

- Ne, o kodėl t čia? Nemaniau, kad dirbi viešbutį.

- Aš tik atėjau su Diegu, - šyptelėjo.

- Jis man sakė, kad jūs jam leidote, todėl aš ir įleidau, - nedrąsiai pasakė

- Šiaip neleidau, bet nesvarbu. Atnešėt man pusryčius? - pažiūėjau į Marlo rankas.

- Ne, nes tu šiandien būsi su manim, o kai kas nors būna su manimi, niekada nevalgo, - išsižiojau.

- Rimtai?

- Ne, gi juokauju, aš pats mėgstu daug valgyti - nusijuookė Marlo su Diegu, kol pastarasis iš už nugaros paslinko staliuką, su daugybe sumuštinių ir sausainių, kartu buvo ir kavos bei sulčių.

- A ha, labai juokinga. Ha ha, - sarkastiškai nusijuokiau. - Gerai, dėkui, - pažiūrėjau į ant sienos kabantį laikrodį. - Taigi dar tik pusė aštuonių, tad gali eiti į apačią ir laukti, kol aš nulipsiu, - norėjau uždaryti duris, bet jis sutabdęs įėjo į vidų.

- Palauk, aš irgi noriu valgyti. Viena tiek daug nesuvalgysi, - nusivaipiau, bet vistiek įleidau. Bus “linksmiau”.

Hey hey, skaitytojai,
Žinau, kad žiauriai ilgai nerašiau, bet jei būčiau galėjusi, būčiau parašiusi, bet negalėjau gauti kompiuterio, o vieninttelis, kurį turėjau dalintis su dviem pusbroliais, užlūžo, tad išvis niekas neturėjom kompiuterio.
Sorry, kad nerašiau, bet va, vakar grįžau namo, į Lietuvą, ir galėsiu vs po biški parašyt,
Dėkui, kad skaitot,
Eglalė

Rodyk draugams

Mmm…. jie

Parašė eglal3 | 2010-07-30 15:06

NAIMA HUGI

KIAMIS RODRIGO

DŽEIMSAS

MARLO RODRIGO

Na va, įdėjau keletą veikėjų, jeigu nepatiks, kai kuriuos galėsiu pakeisti, bet ieškoti tų žmonių žiauriai knisa… lol…

Bet tikiuosi, kad patiks. Laikui bėgant, gal įdėsiu ir kitus.

                        xoxo Eglalė

Rodyk draugams

5!

Parašė eglal3 | 2010-07-29 12:57

Eina sau, dar tik pirmoji diena, kai atvykau, o jau tiek dalykų nutiko. Čia turėsiu būti dvi savaites, kaži, kas dar įdomaus nutiks? Gal koją nusilaušiu.

Dabar sėdžiu kambaryje prie savo lagamino ir mąstau ką čia apsirengus… Gal šortus ir baltą maikę? Gal gelėtą suknelę? O gal tik maudimuką? Ne, čia per žiauriai. Apsimausiu džinsinius šortus, baltą maikę ir baltus aukštakulnius. Plaukus paliksiu palaidus, nes dabar bijau juos šukuoti, jie per daug susivėlę.

- Taigi, pakvieskime į sceną brolius bumbolius, - nusijuokė pranešėjas.

Nu va aš ką tik atėjau į koncertą. Žmonių dar neperdaugiausiai. Atsisėdau prie baro.

Esu mačius filmą, kad dukra su motina atvyksta į kažokį kurortą, ir baras buvo ten grynai toks pats kaip čia: bambukinis su žalios spalvos viršūnėmis. Gana įdomiai.

- Sveiki, žmonės, kubiečiai ir ne tik, - sušuko į mikrofoną… Kiamis? O šalia jo sėdi su gitara Marlo. Tai va dėlko jie sakė, kad aš juos pamatysiu. - Kaip jums sekasi?

- GGeRAIIII, - visi žmonės pradėjo šaukti.

- Puiku. Ką norite, kad mes jums padainuotumėme? Ai, mes vis tiek jūsų neklausom… hmmm…. “Čia ir dabar”? Gerai, broli?…. - Marlo jam linktelėjo.

Na, gana nebloga daina, bet man atsibodo… Hmm… kas čia dar įdomaus?

- Barmene? - į mane atsisuko keistas vyrukas.

- Taip? - atsakė garsiai.

- Galite man padaryti Martini? - rimtai pasakiau.

- Taip. Nori šalto ar karšto? - apsilaižė lūpą. Fūūū. Kas čia per debilas? - O gal geriau su manimi? - atsistojau.

- Ne, ačiū, nieko nebenoriu, iškrypėli, - norėjau nueiti, bet jis peršoko per barą, ir prisivijo mane.

- Gerai, sorry, aš vaidinau, - nusijuokė, visai nebe tas vaikinas, kuris laižė savo lūpas.

- Gerai, sorry, man nesvarbu, davai, - nusisukau ir ėjau į lauką. Šiandien tikrai durna diena.

- Ei, nu nebūk, tokia pikta…

- Klausyk, aš noriu eit lauk, - rimtai pažiūrėjau į jo akis, bet jojo akims negalėjau keistai atsispirti.

- Tada aš irgi einu su tavimi, - nusišypsojo. Aš tik linktelėjau. Ištikrųjų dabbar nenorėjau būti viena, bet mano pasirinkimas irgi keistas, eiti į lauką su iškrypusiu aktoriu. Wow…

- Gerai, eik… Bet nešnekėk… - jis amn atidarė duris ir praleido mane į lauką.  - Ačiū.

- Galiu nors vieno klausimo paklaust? - atsisukau į jį. Jo oda gražiai švietė kartu su mėnuliu, kas mane privertė jam palinkčioti, ir taip paklausti klausimo.

- Koks tavo vardas? - šyptelėjo.

- Atspėk, - nusisukau. Nelabai noriu jam sakyt savo vardo.

- Monika? - vov, nu ir vaizduotė. Aš jam nesakysiu savo vardo.

- Tebūnie ji, - greitai apsisukau ir nubėgau atgal į barą. Bliamba, aš visai nenoriu su juo šnekėti.

- Ei, - girdėjau  kaip sušaukė. Neatsisukau.

- Ou, kur bėgi? - atsitrenkiau…. į aktoriūkštį. Kaip jis taip greitai?

- Kaip tu…? Aš ten… - nusisukau į duris. - Bet tu ten  ir… Nepagaunu, - sutrikusi prisipažinau. Jis nusijuokė, o aš suraukiau nosį.

- Kas? - paklausė.

- Nieko, dink iš akių, ok? - grįžau prie senosios savęs.

- Ei, ko tokia pikta? - vėl nusijuokė.

- Blet, greitai bėk iš čia kai žiebsiu per snukį, neatsikelsi, - akyse pasirodė to veiksmo vaizdas. Vow, visai neblogai. jEI tokia jėga tvočiau… Jam skaudėtų.

- Ei, brangute, kur buvai? - kažkas apsikabino mane iš nugaros. Išsigandau, bet supratau, kad čia kažkas pažįstamo. Aukštas, šiltas… pasukau galvą į tą žmogų…. Kiamis.

- Niekur… Tiesiog neatsikratau šio iškrypėlio… - rimtai su piktumu pasižiūrėjau į aktorių.

- Bet… jis ne tavo vaikinas, tiesa? - nusijuokė.

- Mano.

- Ne.

- Taip.

- Ne.

- Taip, ir viskas. Tu nieko nežinai, - suspaudžiau rankas į kumščius.

- Aš viską žinau, - pasakė rimtai, ir nusisukęs nuėjo.

- Kas čia toks? Iškrypėlis kažkoks? - nusikračiau Kiamio rankas.

- Ne, tiesiog jis keistas… Kabinasi prie visų gražių merginų, kurios neseniai čia atvyksta… Tiesiog nekreipk dėmesio. - šyptelėjo. - Maatei, mūsų pasirodymą? - nusijuokė.

- Am… jo truputį, bet paskui man atsibodo, todėl nusprendžiau pabendrauti su iškrypėliu,- rimtai burbėdama pasakiau. Jis nusijuokė.

- Kas? - suburbėjau.

 - Kodėl tu vaipaisi, kai aš nusijuokiu? - dar kart nusijuokė.

- Nes nekenčiu juoko, - jis suraukė antakius.

Rodyk draugams

4!

Parašė eglal3 | 2010-07-28 15:14

Kambarys tikrai gražus. Sienos mėlynos su baltomis gėlėmis, lova balta , kaip ir kiti baldai: spinta, stalelis prie lovos, veidrodžio rėmai, Kilimas mėlynas. Gražu, man patinka.

Kaži, gal man neiti į tą koncertą? Ką aš ten veiksiu? Gal dabar geriau einu prie jūros.

Apsimoviau maudimuką, o ant jo mėlyną suknelę, užsidėjau tapkutes ir nuėjau liftan.

- Laba diena, dar kartą, panele Hagi, - pasisveikino lifte Diegas. Matot, jau žinau vardą.

- Sveikas, - atsirėmiau į sieną.

 

- Eisite į paplūdimį? - nusišypsojo balta dantų eile, gal dėlto balti dantys, kad pats tamsesnės odos.

- Taip, šiltas vanduo? - pradėjau sukinėti suknelės kampus ir nenumaldomai laukti, kada tas liftas nusileis į reikiamą aukštą.

- Manau, kad taip. Matot, nelabai turiu laiko, kada pasimėgauti šiltu vandeniu, - linktelėjau.

- O, jau sustojom, - atsidusau. - Ate, Diegai, - išėjau iš lifto.

Lauke žiauriai šilta, visi žmonės, kurie atvažiavę čionai atostogoms, atrodo, kaip vėžliai. Žiauru, bene aš irgi taip atrodysiu? O vajė.

Nieko nelaukusi nubėgau prie vandens ir nusimovusi suknelę, pasinėriau į drungną vandenyno vandenį. Buvo neapsakomai malonu. Aš neatsimenu kada taip mėgavausi vandeniu. Vanduo man labai patinka, ypač kai būna didelės bangos. Jos tave blaško, o tu joms negali nepasiduoti, nes jos žymiai stipresnės už tave.

Tylu. Panėriau ir nerandu oro. Jo man trūksta.

- Nai, Naima? Ei, čia tu? - šaukė labai seniai girdėtas balsas.

- Ablllls…. - negaliu šnekėt po vandeniu.. - Aš? Čia aš… Kas tu? - atsimerkiau. Mačiau tik skaidrų, mėlyną vandenį.

- Tėtis, mažute. Čia aš, - sušuko. - Kaip tu?

- Tėti? Tėti, aš tavęs pasiilgau… Ar galiu ateiti pas tave? Į tavo pasaulį? - ryte rijau vandenį, bet užtat galėjau šnekėti.

- Ne, mažute. Tu negali… - pamačiau jo veidą tiesiai prieš savąjį. - Tu turi gyventi. Džiaugtis gyvenimu, ir nebijoti mylėti… Girdi? Nebijok… - pabučiavo mano kaktą.

- Bet tėti, aš noriu būti su tavimi… Dabar nieko neturiu… - jis dingsta. - Ei tėti, kur tu?

- ČiA… Visada su tavimi ir tavyje… Girdi? Atsimink tai, mieloji… GYvenk… - dingo.

- Ne! - sušaukiau. Viskas aptemo. Nebejaučiau savo plaučių, išvis nebejaučiau nieko. Tik spaudimą galvoje.

- Girdi, moterie? - silpna, siplna….. Mano kūnas nutirpęs iki netikrumo.

- Ei, kvieskit greitąją. Mums reikia pagalbos. - Kur tėtis? Kur jis? Pramerkiau akis. - JI atsimerkė, - kažkas sušuko. - Apversk ant šono, - pastūmė mane ant šono ir padaužė per nugarą.

 - Tėtis? Kur jis? - kažką prakosėjau.

- Tikriausiai jos tėtis vandenį… Pasiųskit žmonių į vandenį. Mikliai, - kažkoks rūstus balsas šūkauja.

- Ne jis miręs… miręs…

- Ne jis dar nemirė, panele, mes dar galim jį išgelbėti… Nebijok, - laiko mano ranką.

- Mirė, - rūsčiai pažiūrėjau į jį. - Prieš dešimt metų, - ir tada boom. Mano širdis kažkur užsitraukė, ir aš supratau, kad mano tėtis nenorėjo, kad aš liūdėčiau visus tuos metus. Man tik reikėjo tai pripažinti. Jis buvo linksmas, todėl norėjo, kad ir aš būčiau linksma ir nuotaikinga. - Ačiū, - pabandžiau atsisėsti. - Wow, galva, - vėl atsiguliau. Skauda galvą.

- Palauk, tuos ateis daktarai su neštuvais… - pažiūrėjau į to balso savininką. Jis gana senas…

- O gal tiesiog galit padėti man nueiti iki mano kambario? - nurijau seiles.

- Hm.. Aš nelabai turiu laiko, bet mano sūnūs gali tau padėti. Gerai? - nusišypsojo. Keista, bet dabar tai netaip kėlė man pasišlykštėjimą kaip anksčiau.

- Gerai, - sutikau. - Kada jie ateis? - pagalvojau, kad  ilgai gulėti ant smėlio prie daugybs akių nebūtų labai malonu.

- Jie čia, Marlo tave ištraukė iš vandens, - iš už vyro pasirodė du jauni vyrukai.

- Dėkui, - be šypsenos. Manau, kad ir kaip norėčiau nusišypsoti, mano veido raumenys niekada nebeišspaus jos. - O kitas? - pažiūrėjau į šalia jo stovintį aukštą vaikiną. - Tai Kiamis, mano vyresnysis sūnus, - nusisuko į juos. - Taigi vaikinai, galėtumėt palydėti panelę į jos viešbutį, gerai? - jie kaip susitarę šyptelėjo ir apėjo savo tėvą.

- O jei nepaslaptis, koks bus jūsų vardas? - susidomėjau.

- Ričardas, - šyptelėjo. - Malonu susipažinti, panele? - ištiesė ranką.

- Naima… Ir nevadinkit manęs panele, ok? - paspaudžiau ranką.

- Gerai, sutarėm. Na iki, einu dirbti, - nuėjo. Kiti žmonės taip pat išsiskirstė.

- Taigi, kok tavo viešbutis? - paklausė manęs tas jaunesnysis Marlo.

- Jameson, lygtais, - apsikabinau vaikinų kaklus. Ir dabar ištikrųjų jie mane nešė, nes jie gana aukšti.

- Tai iš kur atvykai? - vėl Marlo, tas kitas brolis tikriausiai nedrąsus.

- Niujorko… - su juo buvo malonu šnekėtis, nes vis dėlto aš jam turėčiau būti dėkinga, jis mane išgelbėjo. - Kiek jums metų?

- Man septyniolika, - šyptelėjo Marlo.

- Man dvidešimt penki, - atsakė sodriu balsu Kiamis.

- Ateisi į koncertą?

- Nežinau, - atsisukau į Marlo. - o jūs ten būsit?

- Tai aišku, pamatysi, - nusijuokė kartu su broliu.

Rodyk draugams

3!

Parašė eglal3 | 2010-07-26 19:39

Rytas. Sunkus kaip visada, nes reikia šiaip taip atplėšti užtinusias akis. Nusiprausiau po šaltu dušu.

Gyvenu Niujorke, o ten neapsakomai šilta, dabar birželis, matyt, todėl.

Manau, kad Kuboj bus taip pat šilta.

Į lagaminą susikroviau tris savo turimus maudimukus, kelis šortus, maikes, tris sukneles, basučių porą, ir kelias auktakulnių, vienus dabar užsidėjau. Aišku, dar įsidėjau krūvą apatinių, kedų porą, džemperį, sportines kelnes ir taip visokių dar niekučių higienai palaikyti.

Susidėjusi lagaminą pavalgiau pusryčius, o tai buvo kažkokia bandelė su šokoladu. Kavos puodelis kaip kibiras, taigi reikės dažnai bėgioti į tuliką.

Paskambinau taksi, kad atvažiuotų paimti ir nuvežtų į oro uostą.

- Taigi, panele, kur nuvešti? - linksmai, man įlipus į mašiną, paklausė ūsotas vairuotojas.

- Į oro uostą, - rimtai atsakiau. Pajudėjom iš vietos.

- Kur skrisit? - kodėl jam viskas rūpi? a?

- Kubon, - nusisukau į langą ir žiūrėjau į skubančius žmones. Daugiau, dėkui dieve, manęs tas diedukas nebeklausinėjo. Sustojom prie oro uosto, ponas išėmė mano lagaminą.

- Sekmės, panele, - pabučiavo mano ranką. Jei būčiau galėjus, būčiau nusišypsojus, bet aš rimtai stebėjau jo judesius.

- Dėkui, - apsisukau ir nuėjau pro didelias duris.

- Sveiki, aš esu jūsų stuardas Džeremis, dabar  parodysiu skraidymo taisykles…. - ir t.t. Užmigau.

- Panele, jau atskridom, - kažkas purto mano petį. Atsimerkiau, o čia tas pats Džeremis. Atsistojau.

- Tikrai? - be emocijų. - Gerai, dėkui, kad pakėlėt, - nuėjau pro šoną.

Žmonių nelabai daug, bet pakankamai, kad vos surasčiau savo lagaminą. O jis sunku, po velniais. Kaži kur yra mano viešbutis, kuriame aš apsistosiu, nes jei toli, tai numirsiu. Nors tai būtų visai neblogai.

 - Atsiprašau, pone, - nuėjau prie kažkokio darbuotojo.

- Taip? - fūū, nusišypsojo iki ausų.

- Norėčiau paklausti, kur yra “Jameson” viešbutis? - mandagiai paklausiau.

- Gana toli nuo čia, bet aš jums iškvieiu taksi, gerai? - paėmė mano lagaminą ir nuėjo prie kažkokio staliuko su kompiuteriu ir telefonu.

 - Dėkui, - pasakiau kai įlipau į automobilį.

- Nėra už ką, panele, - užtrenkiau duris. jis tikriausiai žagtelėjo.

- Jameson viešbutis vienas iš geriausių, panele, ką jūs dirbate? - paklausė vairuotojas. Kas aš jiems esu? Oprah?

- Nejūsų reikalas, žiūrėkite, kad nenuklystumėt, - griežtai atsakiau.

- Nebūkite tokia pikta per atostogas, čia jūsų laukia daugybė nuotykių ir malonumų, todėl reikia atsipalaiduoti, - vistiiek burbuiavo.

- Mane ištrenkė čia, nes norėjau begalo dirbti, todėl dabar jaučiuosi durnai, aišku? - sustojom prie viešbučio, na, o jis tirkai gražus. Vairuotojas išemė mano lagaminą ir pastatė šalia manęs.

- Perdaug pikta, perdaug pikta,- vis kartojo, o aš į jį rimtai pažiūrėjusi nuėjau į vestibiulį.

 - Sveiki, aš Naima Hagi, - priėjau prie darbuotojo už stalo, - jis linktelėjo ir kažką parašė kompiuteryje.

- Puiku, jūsų kambarys Penktame aukšte, numeris dvidešimt trečias, - padavė raktą. - devintą valandą ateikite į koncertą, bus labai įdomu, - pasakė rimtai. - Aš pakviesiu Diegą, kad nuneštų jūsų daiktus.

- Ačiū, - nuėjau į liftą.

Rodyk draugams

2!

Parašė eglal3 | 2010-07-25 23:18

Tėčio brolis atsisakė mane auginti. Sakė, kad jam per sunku gyventi. Iš tiesų, nežinau ar tai tiesa, nes tėtis duodavo pinigus, kad pirktų maistą, kurio būdavo įvalias. Gal tiesiog norėjo ja anksčiau mane išmesti. Bet kartais mane aptikdavo mintys, kad jam yra tiesiog per sunku matyti. Kadangi žmonės sakė, kad aš labai panaši į savo tėtį. Kas mane labai džiugindavo, nes aš visai nenorėjau būti panaši į savo, taip sakoma, mamą. Nenorėjau būti tokia savanaudė, kaip ji.

*****

Dirbu žurnale “In Style”, su maketuotoja. Moteris, kuri yra atsakinga už žurnalo išvaizdą ir dizainą. Man labai patinka mano darbas. Todėl mano gyvenima vien apie jį ir sukasi.

Trrr… Trrrr….

- Alio, - dusdama sušaukiau į telefoną.

- Naima, kur tu? Atvažiavo ponas Koneris, - o ne… Sukišau sumuštinį į šiukšlių dėžę.

- Gerai, tuoj grįžtu, - išjungiau telefoną ir užbėgau laiptais į vestibiulį. Sulaukusi lifto, paikilau į penkioliktą aukštą.

- Laba diena, pone Koneri, - įbėgau į savo viršininkės kabinetą.

- Sveika, Naima. Ką šiandien pasiūlysi? - linksmai nusiteikęs šiandien atrodo.

- Turiu naujas viršelio nuotraukas su Katy Perry, - atsitraukiau papkę. - Tikiuosi patiks, - padėjau ant stalo dešimt nuotraukų.

- Va šita nebloga, - ponas parodė į merginą, kuri buvo primerkusi vieną akį.

- Taip, aš taip pat galvojau apie šitą, - pridūriau. - Jeigu mes parašytumėm didelėmis raidėmis TAI, KAS SUKELIA ŠYPSENĄ, ir galėtumėm parašyti straipsnį apie kokį komiką, ar ką nors kitą, - pažvelgiau į jų rimtus klausančius veidus.

- Hmm… man visai patinka. Pasakyk Mišelei, kad susitartų su Hugh Laurie, ok? - rimtai palinksėjau. Kita mergina tikriausiai būtų nusiraičiusi iš laimės, bet aš - ne iš tos operos.

- Gerai, tuoj pat pasakysiu, - susirinkau nuotraukas ir išbėgau iš kambario. Gerai, kad darbe sekasi. Kol kas.

- Mišele? Turi laiko? - nuėjau prie jos stalo.

- Taip, o ką? - nuišypsojo. Aš atsivėpiau. Čia mano įgytas dalykas - atsiviepti, kai kas nors nusišypso.

- Am.. Paskambink Laurie ir paklausinėk jo, ko nors apie žmones, kuriuos jis yra sutikęs, ir jų nuotaikas. Ką nors linksmo parašyk, ok? - nelaukusi atsakymo ar kokio klausymo nuėjau tolyn. Į savo kabinetą.

Viena siena vien iš langų, kita bordavos spalvos, o kita - baltos. Taip, tik trys sienos. Didžiulė lenta, stovinti netoli mano stalo, yra plaušinė, kad lengvai smiktų smaigtukai, su kuriais prismeigiu lapelius.

Tai va, dabar prismeigiam nuotrauką ant kurios dar prismeigiam užrašą TAI, KAS SUKELIA ŠYPSENĄ - mano tėtis. Žinau, kad jau praėjo dešimt metų, bet negaliu to išmesti iš galvos. Gryna paranoja.

Tuk tuk. Nu velnias… Viena negaliu pabūt.

- Taip? - mandagiai paklausiau.

- Naima, kaip laikaisi? - keista, atėjo mano viršininkė.

- Na, neblogai dėkui, - atsakiau be emocijų. - Kaip jums? - iš mandagumo paklausiau, nors man visai neįdomu.

- Puikiai. Klausyk, gal nori atostogų? - hmm?

- Ką? Atostogų? O kam? - sutrikau. - Norit mane išmeti iš darbo? - išsigandau.

- Ne, ką tu, - nusijuokė. Feee. - Tu puiki moteris ir darbuotoja. Tiesiog tu jau dirbi tris ar keturis meturis be atostogų ar laisvų. Pervargsi… - nežinojau ką pasakyti.

- Kad… Aš neturiu kur važiuoti, be to, neturi tam pakankamai pinigų. Ir jūs neturit kitos maketuotojos.

- Nesvarbu… Aš nenoriu, kad mano toji vienintelė maketuotoja išprotėtų nuo nuolatinio darbo, mieloji, - mieloji? Jei galėčiau juoktis nusižvengčiau tiesiai jai į veidą, bet stovėjau liūdnu veidu.

- Aš nežinau…

- Aš sumokėsiu už tavo atostogas, ok? - linksmai pasakė.

- Hmm… k - ką? - žioptelėjau.

- Sumokėsiu. Juk tų pinigų turiu tiek, kad galiu subinę šluostytis, - nusijuokė. Kaip keista ją tokia malonią matyti.

- Nu gal ir gerai būtų, bet darbas  - mano gyvenimas. Aš numirsiu iš nuobodulio, - atsirėmiau į savo lentą. - Be to pradėjom naują numerį…. - bandžiau nusukti.

- Nesvarbu, Naima, - griežčiau pasakė. - Tuoj pat ryt vyksi į Kubą. Bus puiku, - apkabino mane. - Tuoj pat mano sekretorė atneš bilietą. - Linktelėjau.

- Ačiū, - pasakiau, kai ji ėjo pro duris…. Neįsivaizduoju, kaip reikės iškęsti.

Rodyk draugams

1!

Parašė eglal3 | 2010-07-23 00:17

Antra valanda. Pietūs. Ką čia nusipirkus? Ogi suvalgysiu seną gerą sarkazmą su žiupsneliu šmaikštumo. Mhm, laikausi dietos. Nežinojot tokios? Na va, katik susipažinot. Iš tiesų tai ne dieta, o mano kvaili paistaliojimai apie lieknėjimą, nors ant manęs kaži ar rastumėt riebalų. Esu šakalys.

Taigi gatve, kuria dabar žingsniuoju, mane slegia. Dėlko? Dėlto, nes čia per daug šypsenų, baltų dantų ir juoko. Begalės juoko. Juokas - vienintelis dalykas, kuris mane slegia. Kažkada juokiausi, ir man patiko.

Mano tėtis - komikas. Nelabai žymus, bet jis eidavo į barus ir juokindamas žmones gaudavo pinigų, su kuriais išmaitindavo mane. Jis mane juokino kiekvieną minutę, kai tik likdavau kartu su juo. Bet mano nelaimei… jis mirė. Nuo tada nesijuokiu ir nenoriu aplink jo girdėti. Man tiesiog neišeina juoktis. Gali bet kas juokint aš nesijuokiu. Žinau žina, tėtis mirė senai, bet tai mane begalo erzina.

Grįžtant atgal. Visada gyvenau su tėčio broliu ir jo šeima. Mamos niekada man netrūko ir jos nesu mačiusi. Tėtis sakė, kad ji mus tiesiog paliko. Ir tai man jokių rūpesčių nekėlė.

Man buvo šešiolika. Buvome visi - tai aš su tėvo broliu ir jo šeima, viename bare, kuriame tėtis turėjo pasirodyti. Buvo linksma. Daug juokiausi ir sedėjau išsišiepusi net ir tada, kai valgėme. Tuomet tėtis lipo ant scenos. Kalbėjo apie mokyklų direktores ar kažką panašaus. Aš nelabai klausydavau ką jis šneka, nes man labiau patikdavo, kai jis man vienai pasakodavo. Bet tada sedėjau ir žiūrėjau į savo žavųjį tėtuką, kuris taip inirtingai mosikavo rankomis, kol staiga jis sustojo. Visi salėje esantys žmonės nutilo, matyt, tikėjosi kažkokio griaudinančio bairio. Salėje pasidarė tylu. Staiga kažkoks keistas jausmas privertė mane pažiūrėti į tėtį, kuris taip pat žiūrėjo į mane. Mes vienas kitam kartu nusišypsojom. Bet netikėtai, skardžioje tyloje išgirdau savo tėvo skaudų šūksnį. Tą patį pamačiau ir jo veide. Nesupratau, kas atsitiko, bet mirktelėjusi pamačiau, kad mano tėtis sukniubęs ant scenos grindinio.

- Kvieskit greitąją, - kažkas iš žmonių sušaukė. Neatsimenu, kaip aš iš ten išėjau.

Aš nieko nešnekėjau, kai mane kalbino policija, nei kai atvažiavo greitoji ir klausė apie tėvo sveikatą pastarosiomis dienomis.

Po kelių dienų, per laidotuves, gydytojai, ar kas ten tokie, sakė, kad tėtis mmirė paprastų paprasčiausiai - jame tiesiog sustojo širdis. Jis nieko nesirgo ir jautėsi, kuo puikiausiai, net nerūkė. Gal kartais išgerdavo stopkę ar ką, bet niekadajo nemačiau visiškai girto. Verkiau tik po kelių savaičių po laidotuvių. Keista? Taip. Nes vis negalėjau patikėti, kad nebeturiu nieko. Nei artimo žmogaus, nei draugo, kuris buvo mano tėtis.

Rodyk draugams

Prologas

Parašė eglal3 | 2010-07-20 22:55

“Niekada mano gyvenime nebu tokių dalykų, kaip meilė, juokas ir šeima.

Nebus drugelių skraidančių pilve.

Nebus jaudinimosi prieš susitinkant ir stovint šalia, troškimo vėl pamatyti mylimą.

Nebus bučinių bei glamonių.

Gyvensiu dėlto, nes reikia gyventi ir pati nedrįstu nusižudyti. Dirbsiu dėlto, kad nereikėtų kentėti gatvėje prie šiukšlinių per žiaurų šaltį, ir kad galėčiau ramiai gyventi senatvėje.

Vis dėlto, tikiuosi, kad greitai numirsiu ir nereikės kęsti to skaudaus ir neprasmingo gyvenimo”.

Štai kokie žodžiai yra išraižyti ant mano akių, kuriuos kiekvieną rytą perskaitau. Gyvenu tik jais, kaip ir gyvenssiu.

_______________________________________________

Štai kokia mano istorija laukiu komentarūū

Rodyk draugams

Ahojj!

Parašė eglal3 | 2010-07-20 22:35

Sveiki,

Pamaniau, kad galėčiau sukurti dar vieną savo istoriją pavadinimu “Prakeiktas juokas”.

Tikiuosi skaitysit!

XoXo Eglalė

Rodyk draugams